Į turinį

Raidės

Esperanto kalbos abėcėlė:

  • Aa ami mylėti
  • Bb bela gražus
  • Cc celo tikslas
  • Ĉĉ ĉokolado šokoladas
  • Dd doni duoti
  • Ee egala vienodas
  • Ff facila lengvas, nesudėtingas
  • Gg granda didelis
  • Ĝĝ ĝui mėgautis
  • Hh horo valanda
  • Ĥĥ ĥoro choras
  • Ii infano vaikas
  • Jj juna jaunas
  • Ĵĵ ĵurnalo žurnalas
  • Kk kafo kava
  • Ll lando šalis
  • Mm maro jūra
  • Nn nokto naktis
  • Oo oro auksas
  • Pp paco taika
  • Rr rapida greitas
  • Ss salti šokti (šuolį)
  • Ŝŝ ŝipo laivas
  • Tt tago diena
  • Uu urbo miestas
  • Ŭŭ aŭto automobilis
  • Vv vivo gyvenimas
  • Zz zebro zebras
Didžiosios raidės: A, B, C, Ĉ, D, E, F, G, Ĝ, H, Ĥ, I, J, Ĵ, K, L, M, N, O, P, R, S, Ŝ, T, U, Ŭ, V, Z
Mažosios raidės: a, b, c, ĉ, d, e, f, g, ĝ, h, ĥ, i, j, ĵ, k, l, m, n, o, p, r, s, ŝ, t, u, ŭ, v, z
Raidžių pavadinimai: a, bo, co, ĉo, do, e, fo, go, ĝo, ho, ĥo, i, jo, ĵo, ko, lo, mo, no, o, po, ro, so, ŝo, to, u, ŭo, vo, zo

Didžiosios ir mažosios raidės

Visos raidės turi dvi formas: didžiąją ir mažąją. Mažosios raidės yra pagrindinė raidžių forma. Paprastai iš didžiosios raidės pradedamas sakinys, rašomi vardai ir pavadinimai.

Diakritiniai ženklai

Šešios Esperanto kalbos raidės yra ypatingos: Ĉ, Ĝ, Ĥ, Ĵ, Ŝ ir Ŭ. Jos rašomos su diakritiniais ženklais. Ženklas ^ yra vadinamas stogeliu, o ženklas virš U - lankeliu.

Jeigu dėl kokių nors priežasčių nėra įmanoma vartoti esperantiškų diakritinių ženklų, juos galima pakeisti kita rašybos sistema. Oficiali alternatyvi sistema yra H-rašyba, kuri pateikiama ir Esperanto kalbos pagrinduose. H-rašyboje diakritinis ženklas yra pakeičiamas raide h, kuri yra rašoma po raide, o U rašoma paprastai (be lankelio): ch, gh, hh, jh, sh, u. Kompiuteriniuose tekstuose, elektroniniuose laiškuose ir pan., vietoj diakritinių ženklų (stogelio ir lankelio) dažnai yra vartojama X, taip pat rašoma po raide: cx, gx, hx, jx, sx, ux.

Tarimas

Raidės A, E, I, O ir U yra balsės. Visos kitos raidės yra priebalsiai. Kalbant visos raidės yra ištariamos. Kitaip sakant, kalboje nėra "pasislėpusių" (t.y. netariamų) raidžių.

Balsės

Balsė Aprašymas IPA simbolis
I i [i]
U u [u]
E e [e]
O o [o]
A a [a]

Kirtis

Jeigu žodis turi dvi ar daugiau balsių, tai viena iš jų visada yra tariama stipriau ir aiškiau nei kitos. Tokia balsė yra kirčiuota. Ir tai visuomet yra antra nuo galo balsė (pavyzdžiuose kirčiuota balsė pažymėta didžiąja raide): tAblo, nenIam, rapIda, taksIo, familIo, revolvEro, krokodIloj, eskImo, diskUtas, mEtro, metrOo, Apud, anstAtaŭ, trIcent, mAlpli, Ekde, kElkmil ir t.t.

Galūnė O gali būti pakeista apostrofu. Šiuo atveju apostrofas yra laikomas paslėpta (netariama) balse, ir dėl to kirčio vieta nesikeičia: taksI', familI', revolvEr', metrO'.

Balsių tarimas

Balsės gali būti tariamos įvairiai (iki tam tikrų ribų), svarbu tik tai, kad jos nesupanašėtų su viena iš kitų penkių balsių.

Esperanto kalboje balsių ilgumas nėra svarbus. Jas galima tarti ilgai, vidutiniškai ar trumpai - taip, kaip patinka.

Visos Esperanto kalbos balsės yra atviros. Tai reiškia, kad jas tariant liežuvis neturėtų judėti. Pavyzdžiui, E neturėtų skambėti kaip "ej", ir O - kaip "oŭ".

Priebalsiai

Priebalsis Aprašymas IPA simbolis
B b [b]
P p [p]
D d [d]
T t [t]
G g [g]
K k [k]
V v [v]
F f [f]
Z z [z]
S s [s]
Ĵ ž [ʒ]
Ŝ š [ʃ]
Ĥ ch [x]
H h [h]
C c [ts]
Ĝ [dʒ]
Ĉ č [tʃ]
M m [m]
N n [n]
L l [l]
R r [r]
J j [j]
Ŭ u [w]

Pusbalsiai

Pusbalsiai J ir Ŭ yra tariami kaip balsiai, tačiau kalboje jų vaidmuo yra kaip kitų priebalsių. Jie visuomet tariami trumpai ir niekada nėra kirčiuoti. Pusbalsiai visuomet eina kartu su balse (prieš ją arba po jos). Ŭ paprastai yra vartojamas tik junginiuose "aŭ" ir "eŭ".

Priebalsių tarimas

Kai duslusis priebalsis eina prieš skardųjį, jį dažnai norima tarti skardžiau: akvo → "agvo", okdek → "ogdek". Ir priešingai, kai skardusis priebalsis eina prieš duslųjį, ji dažnai norima tarti dusliau: subtaso → "suptaso", absolute → "apsolute". Tokie pakeitimai niekada nėra teisingi, tačiau jie gali būti toleruojami kalboje, jeigu nesukelia nesusipratimų. Kartais norima dusliau tarti ir žodžio gale esantį skardųjį priebalsį: apud → "aput", sed → "set", hund' → "hunt", naz' → "nas". Tačiau tokie tarties pakeitimai nėra priimtini ir yra vengtini.

Kai kurių kalbų atstovai yra linkę junginius KV ir GV tarti kaip "kŭ" ir "gŭ": akvo → "akŭo", kvin → "kŭin", gvidi → "gŭidi". Esperanto kalbos žodžiuose Ŭ niekada neina po priebalsio, dėl to toks tarimas beveik niekuomet nesukels nesusipratimų. Vis dėlto jis visuomet bus laikomas klaidingu.

Kai kuriose kalbose garsai P, T, K, C ir Ĉ yra tariami su aspiracija, t.y. duslųjį priebalsį „h“ primenančiu garsu. Esperanto kalboje šie priebalsiai paprastai yra tariami be aspiracijos, tačiau tai nėra griežta taisyklė. Dėl to, juos galima tarti su aspiracija, tačiau reiktų pasistengti, kad aspiracija neskambėtų kaip savarankiškas duslusis priebalsis H.

L yra tariama per šiek tiek pravirus dantis. Tokiu atveju L tariama minkštai, kaip žodyje "Baltija". Jeigu tariant liežuvio pagrindas pakeliamas aukštyn prie gomurio, L tampa gomurinė. Toks L tarimas yra galimas, tačiau reiktų pasistengti, kad jis neskambėtų kaip Ŭ tarimas. Tai nutinka, jeigu tariant pernelyg atveriama burna.

Kai priebalsis N eina prieš gomurinį garsą (t.y. garsą, gaunamą pakėlus liežuvio vidurį) arba alveolinį garsą (t.y. garsą, gaunamą pakėlus liežuvio pagrindą), jis dažnai pakeičiamas į gomurinį garsą (nelabai didelis skirtumas), arba alveolinį garsą (didelis skirtumas), tam, kad būtų lengviau jį ištarti: tranĉi, manĝi, longa, banko ir pan. Tai nėra blogai, nes Esperanto kalboje nėra kitų gomurinių arba alveolinių garsų, kurie galėtų būti sumaišyti su N. Panašiai ir priebalsis M yra dažnai tariamas kaip labiodentalinis garsas (t.y. garsas, gaunamas apatinę lūpą pritraukus prie viršutinių dantų), kai jis eina prieš kitą labiodentalinį garsą: amforo, ŝaŭmvino ir pan. Tai taip pat nesukelia nesusipratimų. Tačiau reiktų pasistengti niekada netarti N kaip labiodentalinio garso: infero, enveni ir pan., nes tokiu atveju N gali būti sumaišyta su M, o tai būtų klaidinga. Žinoma, visuomet galima vartoti paprastą garsų N ir M tarimą.

R paprastai yra tariama burnos priekyje, visgi nėra labai svarbu, kurioje burnos vietoje suformuojamas šis garsas. Pavyzdžiui, R galima tarti ir kaip alveolinį garsą (tuomet gaunama gerklinė R). Vis dėlto svarbu, kad R būtų virpanti (kaip ir lietuvių kalboje). R yra visuomet virpanti, nepriklausomai nuo to, kurioje žodžio vietoje ji yra. Pavyzdžiui, žodyje rivero abi R yra tariamos vienodai. Praktikje vartojamos ir kitokios R variacijos, svarbu tik, kad garsas R nebūtų supainiotas su kitais priebalsiais ar su viena iš penkių balsių.

Esperanto kalboje priebalsių tarimo ilgis nėra svarbus. Juos galima tarti ilgai, vidutiniškai ar trumpai - taip, kaip patinka.

Atgal į pradžią