Į turinį
  2. 11 Įvardžiai

Įvardis yra žodelis, galintis pakeisti visą daiktavardinę sakinio dalį.

Asmeniniai įvardžiai

mi
≈ "kalbantysis"
ni
≈ "kalbantysis ir kitas asmuo (kiti asmenys)"
vi
≈ "kalbinamasis (kalbinamieji)"
li
≈ "kalbama apie vyriškos arba nežinimos giminės asmenį"
ŝi
≈ "kalbama apie moteriškos giminės asmenį"
ĝi
≈ "kalbama apie daiktą, gyvūną ar mažą vaiką"
ili
≈ "kalbama apie žmones, daiktus ar gyvūnus"
oni
≈ "nekonkretus asmuo (asmenys)"
si
≈ "tas pats asmuo kaip veiksnys", jei tai nėra mi, ni ar vi

Asmeniniai įvardžiai gali gauti galininko galūnę -N:

  • Mi amas vin. - Aš tave myliu.
  • Ilin konas Karlo. - Juos Karlas pažįsta.
  • Ĉu vi ĝin vidas? - Ar tu tai matai?
  • Elizabeto lavas sin en la lago. - Elžbieta prausiasi ežere.

Savybiniai įvardžiai

Galūnę -A pridėjus prie asmeninių įvardžių, pasidaro savybiniai įvardžiai:

mia
"mano"
nia
"mūsų"
via
"tavo"
lia
"jo"
ŝia
"jos"
ĝia
"jo, jos"
ilia
"jų"
onia
"mūsų"
sia
"savo"

Savybiniai įvardžiai gali gauti galūnes J ir N taip pat kaip ir kiti būdvardžiai: mia ĉambro — miaj ĉambroj — mian ĉambron — miajn ĉambrojn.

Kai savybinis įvardis pasirodo prieš daiktavardį, jis yra determinantas ir nepridedamas la. Savybinis įvardis informuoja apie savininką ir tos informacijos pakanka norint pažymėti. Jei savybinis įvardis pakeičiamas posakiu su de, paprastai reikia pridėti la: ilia ĉambro = la ĉambro de ili, mia edzo = la edzo de mi.

Kai savybinis įvardis pasirodo vienas, be po jo sekančio daiktavardžio, jis nėra determinantas ir neturi žymimosios reikšmės. Norint pažymėti, tada paprastai pridedamas la:

  • Tiu ĉi libro estas mia. - Ši knyga yra mano.

  • Tiu ĉi libro estas la mia. - Ši knyga mano.

  • Mia aŭto estas difektita. Ni provu la vian. La vian = vian aŭton. - Mano automobilis sugedęs. Išbandykime tavo. Tavo = tavo automobilį.

Bet kartais galima praleisti la, jei jis eina prieš savarankišką savybinį įvardį, kai kontekstas labai aiškus:

  • Li pli ŝatas mian domon ol (la) sian. = ...ol sian domon. - Jai labiau patinka mano namas nei jos. = ...nei jos namas.

Kiti įvardžiai

Taip pat ir kiti žodeliai yra įvardžiai (bet ne asmeniniai), pvz.: koreliatyvai su O, U ir ES ir žodelis ambaŭ.

Pirmasis asmuo

Mi

Mi yra vienaskaitinis (ir visai nerodo giminės). Mi ir mia kalbėtojas vartoja kalbėdamas apie save patį. Gramatikoje tai dažnai vadinama "pirmuoju asmeniu".

  • Mi venas de la avo, kaj mi iras nun al la onklo. - Grįžtu iš senelio, o dabar einu pas dėdę.
  • Mi foriras, sed atendu min, ĉar mi baldaŭ revenos. - Išeinu, bet palauk manęs, nes tuoj sugrįšiu.
  • Por miaj kvar infanoj mi aĉetis dek du pomojn. - Savo keturiems vaikams nupirkau dvylika obuolių.
  • Kiam mi finos mian laboron, mi serĉos mian horloĝon. - Kai pabaigsiu darbą, ieškosiu savo laikrodžio.
  • Mi prenos miajn glitilojn kaj iros gliti. - Pasiimsiu pačiūžas ir eisiu čiuožinėti.

Ni

Ni yra daugiskaitinis (ir visai nerodo lyties). Ni ir nia kalbėtojas vartoja kabėdamas apie save patį ir kitą asmenį (ar kitus asmenis). Ni gali reikšti aš ir kitas asmuo, aš ir daug kitų asmenų, aš ir visi kiti žmonės, arba aš ir tu. Įvardis ni kartais apima žmones, į kuriuos kreipiamasi, o kartais ne. Kuriuos žmones apima, rodo tik kontekstas:

  • Ni vidas per la okuloj kaj aŭdas per la oreloj. - Matome akimis, o girdime ausimis.

  • Ni disiĝis kaj iris en diversajn flankojn: mi iris dekstren, kaj li iris maldekstren. - Mes išsiskyrėme ir nuėjome į skirtingas puses: aš į dešinę, o jis į kairę.

    Ni = "aš ir jis".

  • Kiam vi ekparolis, ni atendis aŭdi ion novan, sed baldaŭ ni vidis, ke ni trompiĝis. - Kai tu prabilai, tikėjomės išgirsti kažką nauja, bet tuoj pamatėme, kad klydome.

    Ni = "aš ir kiti žmonės, bet ne kalbinamasis".

  • La nokto estis tiel malluma, ke ni nenion povis vidi eĉ antaŭ nia nazo. - Naktis buvo tokia tamsi, kad nematėme net to, kas buvo mūsų panosėje.
  • La junulo aliĝis al nia militistaro kaj kuraĝe batalis kune kun ni kontraŭ niaj malamikoj. - Jaunuolis įstojo į mūsų kariuomenę ir kartu su mumis kovėsi su priešais.

  • Kiam vi vidis nin en la salono, li jam antaŭe diris al mi la veron. - Kai tu mus pamatei svetainėje, jis jau prieš tai man pasakė tiesą.

    Ni = "aš ir jis".

Antrasis asmuo

Vi

Vi ir via kalbėtojas vartoja kalbėdamas apie žmogų (žmones), su kuriuo (kuriais) jis kalba. Vi ir via kartais apima ir kitus žmones, kurie kažkaip priklauso tai pačiai grupei kaip ir kalbinamasis. Gramatikoje tai vadinama antruoju asmeniu. Vi vartojamas vienodai vienam ar daugeliui asmenų. Taigi vi gali būti ir vienaskaita, ir daugiskaita. Vi visai nerodo nei lyties, nei padėties ir t.t.:

  • Sinjoro, vi estas neĝentila. - Pone, Jūs nemandagus.
  • Sinjoroj, vi estas neĝentilaj. - Ponai, Jūs nemandagūs.
  • Vi estas infanoj. - Jūs esate vaikai.
  • Ĉu vi amas vian patron? - Ar tu myli savo tėvą?
  • Via parolo estas tute nekomprenebla kaj viaj leteroj estas ĉiam skribitaj tute nelegeble. - Tavo kalba visai nesuprantama, o tavo laiškai visada neįskaitomi.
  • Sidigu vin, sinjoro! - Sėskitės, pone!

Kai vi yra pagrindiniame sakinyje veiksmažodžio su -U veiksnys, jis paprastai praleidžiamas.

Kai kuriose kalbose kartais vartojamas įvardis vi kai kalbama apie žmones bendrai. Esperanto kalboje tam vartojamas įvardis oni.

Ci

Ci yra vienaskaitinis įvardis, vartojamas kreipiantis į žmogų (kuris visai nerodo lyties). Ci ir cia egzistuoja tik teoriškai ir praktiškai beveik niekada nevartojami. Galima įsivaizduoti ci tik kaip vienaskaitinį vi arba kaip intymų šeimyninį (vienaskaitinį) vi, arba net kaip įžeidžiantį (vienaskaitinį) vi. Bet visiškai neįmanoma pasakyti, kokius niuancus jis rodo, nes jis beveik nevartojamas. Kai kurie įsivaizduoja, kad anksčiau Esperanto kalboje buvo vartojamas ci, kuris vėliau pranyko, bet iš tikrųjų ci niekada nebuvo praktiškai vartojamas. Jis tik kartais pasirodydavo eksperimentinėje kalboje i.p. Įprastoje Esperanto kalboje visada buvo vartojamas tik vi, kai kreipiamasi į žmogų.

Trečiasis asmuo

Viskas, kas nėra mi, ni arba vi (arba ci), vadinama trečiuoju asmeniu. Įvardžiai li, ŝi, ĝi ir ili, ir lia, ŝia, ĝia, ilia, vartojami kalbant apie kažką žinoma, kas nėra nei kalbantysis, nei tas, apie kurį kalbama. Oni ir onia vartojami kalbant apie neapibrėžtą asmenį (asmenis). Si ir sia tam tikrais atvejais pakeičia kitus trečiojo asmens įvardžius.

Li ir ŝi

Li ir ŝi yra vienaskaitiniai. Li ir lia vartojami, kai kalbama apie vieną vyriškos giminės asmenį. Ŝi ir ŝia vartojami, kai kalbama apie vieną moteriškos giminės asmenį:

  • Li estas knabo, kaj ŝi estas knabino. - Jis yra berniukas, o ji - mergaitė.
  • Li estas mia onklo. - Jis yra mano dėdė.
  • Ŝi estas mia onklino. - Ji yra mano teta.
  • En la salono estis neniu krom li kaj lia fianĉino. - Svetainėje nebuvo nieko išskyrus jį ir jo sužadėtinę.
  • Mi renkontis vian patrinon kaj ŝian kolegon. - Sutikau tavo mamą ir jos kolegą.

Kai kalbama apie asmenį, kurio lytis nežinoma arba kai bendrai kalbama apie bet kurios lyties žmogų, paprasati vartojamas li. Taigi li turi dvi reikšmes:vyras arba žmogus:

  • Ĉiu, kiu ŝin vidis, povis pensi, ke li vidas la patrinon. - Visi, kas ją matė, galėjo pagalvoti, kad mato mamą.

    Čia li reiškia visi, taigi kiekvienas asmuo.

  • Se vi iros al kuracisto, li povos helpi vin. - Jei nueisi pas daktarą, jis tau galės padėti.

    Kalbama apie bet kurį daktarą, nepriklausomai nuo lyties.

Šis li vartojimas kartais traktuojamas kaip lyčių diskriminacija, bet iš tikrųjų tai tik gramatikos dalykas. Li vartojamas ne todėl, kad ignoruojamos moterys, bet todėl, kad li turi dvi reikšmes: vyriškąją ir neutralią. Taigi tai kartais gali sukelti neaiškumų. Tuomet nedvejodami kalbėkite aiškiau, pvz. ŝi aŭ li, tiu, tiu persono i.p.

Pastaba: Tačiau kiti vietoj neutralaus li vartojimo nedvejodami siūlo naujus įvardžius. Jau pasiūlyta vartoti kiekvieną daugiau ar mažiau laisvą priebalsį + "i", bet tai neatnešė jokių rezultatų. Kartais galima pamatyti ŝli ir ri, kai kiti tuo tarpu reikalauja vartoti gi arba ĵi arba dar kažką kita.

Ĝi

Ĝi yra vienaskaitinis. Ĝi ir ĝia vartojami kai kalbama apie lyties nebuvimą:

  • La tranĉilo tranĉas bone, ĉar ĝi estas akra. - Peilis gerai pjauna, nes jis labai aštrus.
  • Trovinte pomon, mi ĝin manĝis. - Suradęs obuolį, jį suvalgiau.
  • Mi disŝiris la leteron kaj disĵetis ĝiajn pecetojn en ĉiujn angulojn de la ĉambro. - Suplėšiau laišką ir jo skutelius išmėčiau po visą kambarį.

Ĝi vartojamas ir kalbant apie kūdikėlį, kuris toks jaunas, kad jo lytis nesvarbi. Bet taip pat galima vartoti ir li, kaip daroma kalbant apie asmenį, kurio lytis nežinoma:

  • La infano ploras, ĉar ĝi volas manĝi. - Vaikas verkia, nes jis alkanas.
  • Mi montris al la infano, kie kuŝas ĝia pupo. - Parodžiau vaikui, kur guli jo lėlė.

Bet jeigu norima pabrėžti vaiko lytį arba jei kalbama apie vyresnį vaiką, žinoma reikia vartoti li arba ŝi.

Ĝi vartojamas kalbant ir apie gyvūną, net kai jo lytis žinoma:

  • "Pip, pip!" diris subite malgranda muso, kiu elkuris, kaj post ĝi venis ankoraŭ unu. - "Pyp, pyp!" staiga pasakė pelytė ir nubėgo, o po jos atbėgo dar viena.
  • Mi frapos vian ĉevalon sur la kapon tiel, ke ĝi falos senviva. - Tiek mušiu tavo arklį per galvą, kol jis kris negyvas.

Tačiau tam tikrais atvejais, kai yra tikimybė nesuprasti, galima kalbant apie gyvūnus vartoti li aŭ ŝi.

Ĝi taip pat gali atstovauti vienaskaitinius grupinius žodžius kaip: familio, popolo, armeo i.p.:

  • Hodiaŭ la problemo interesas la publikon, morgaŭ ĝi povas esti indiferenta pri ĝi. - Šiandien problema domina publiką, rytoj ji gali būti jai abejinga.

    Pirmasis ĝi atstovauja publiką (daugybę žmonių). (Antrasis ĝi yra problema.)

Paprastai ĝi reiškia daiktą, gyvūną ir kitą aiškiai apibrėžtą dalyką. Tio vartojamas kalbant apie abstraktų santykį, apie visą sakinį ar neapibrėžtą dalyką (= tiu afero):

  • — Ŝi forvojaĝis. — Jes, mi tion scias. = Jes, mi scias, ke ŝi forvojaĝis. - — Ji išvyko. — Taip, aš tai žinau. = Taip, aš žinau, kad ji išvyko..

Ili

Ili yra daugiskaitinis. Ili ir ilia vartojami kalbant apie daug žinomų dalykų ar žmonių (tik ne apie kalbėtoją ir tą, su kuriuo kalbama). Ili nerodo lyties:

  • Kie estas la knaboj? Ili estas en la ĝardeno. - Kur berniukai? Jie sode.
  • Kie estas la knabinoj? Ili ankaŭ estas en la ĝardeno. - Kur berniukai? Jie dar sode.
  • Kie estas la tranĉiloj? Ili kuŝas sur la tablo. - Kur peiliai? Jie guli ant stalo.
  • Donu al la birdoj akvon, ĉar ili volas trinki. - Pagirdyk paukščius, jie ištroškę.
  • Sinjoro Petro kaj lia edzino tre amas miajn infanojn; mi ankaŭ tre amas iliajn infanojn. - Ponas Petro ir jo žmona labai myli mano vaikus; aš taip pat labai myliu jų vaikus.

Kai kuriose kalbose kartais vartojamas įvardis ili kai kalbama apie neapibrėžtus žmones. Esperanto kalboje tada vartojamas oni.

Oni

Oni ir onia yra neapibrėžti įvardžiai, vartojami kalbant apie bet kokį asmenį, apie daugelį arba keletą neapibrėžtų asmenų, kai nesvarbu, apie kuriuos asmenis kalbama i.p. Oni paprastai būna vienaskaitoje, bet gali būti ir daugiskaitoje. Oni neparodo lyties:

  • En malbona vetero oni povas facile malvarmumi. - Esant blogam orui, galima lengvai peršalti.
  • Kiam oni estas riĉa (aŭ riĉaj), oni havas multajn amikojn. - Turtingas (ar turtingi) turi daug draugų.
  • Oni diras, ke la vero ĉiam venkas. - Sakoma, kad tiesa visada nugali.
  • Kun bruo oni malfermis la pordegon, kaj la kaleŝo enveturis en la korton. - Vartai atsidarė su triukšmu ir į kiemą įriedėjo vežimas.
  • Oni tiel malhelpis al mi, ke mi malbonigis mian tutan laboron. - Man taip trukdė, kad sugadinau visą savo darbą.
  • La malpura aero malsanigas onin. - Užterštas oras mus sargdina.
  • Kiam oni venas al tiu urbo, oni devas atenti pri la krimuloj. Ili kapablas ŝteli eĉ oniajn vestaĵojn. - Kai vykstama į tą miestą, reikia saugotis vagių. Jie sugeba pavogti net jūsų rūbus.
  • Ne kritiku onin, ĉar oni povas ankaŭ vin kritiki. - Nekritikuok kitų, nes jie gali sukritikuoti ir tave.

Praktiškai labai retai kada pasitaiko atvejų, kai galima vartoti onin kaj onia. Todėl kai kuriems tos formos atrodo keistos ir jie stengiasi jų vengti, net kai jos galėtų būti naudingos.

Si

Si ir sia yra ypatingi trečiojo asmens įvardžiai, kurie tam tikrais atvejais vartojami vietoj įprastų trečiojo asmens įvardžių. Si priklausomai nuo to, ką apibūdina, gali būti vienaskaitinis arba daugiskaitinis. Si nerodo lyties.

Dažnai nutinka, kad tai, kas sakinyje yra veiksnys, tame pačiame sakinyje gali atlikti ir kitą vaidmenį. Jei veiksnys yra mi, ni arba vi (arba ci), paprasčiausiai kartojamas tas pats įvardis:

  • Mi lavas min. - Aš prausiuosi.

    Du mi yra tas pats asmuo.

  • Mi vidas mian fraton. - Matau savo brolį.

    Mi ir mia rodo tą patį asmenį.

  • Ni lavas nin. - Mes prausiamės.

    Du ni yra tie patys asmenys.

  • Ni vidas niajn fratojn. - Mes matome savo brolius.

    Ni ir nia rodo tuos pačius asmenis.

  • Vi lavas vin. - Tu prausiesi.

    Du vi yra tas pats asmuo (ar asmenys).

  • Vi vidas viajn fratojn. - Tu matai savo brolius.

    Vi ir via rodo tą patį asmenį (tuos pačius asmenis).

Bet jeigu veiksnys yra trečiajame asmenyje (nei kalbėtojas, nei tas, apie kurį kalbama), reikia vartoti si nurodant kitą vaidmenį. Jei, pvz., li vartojamas kaip veiksnys, ir kitame vaidmenyje, tada tikrai kalbama apie du skirtingus vyrus. Tas pats galioja su ŝi, ĝi ir ili:

  • Ŝi lavas ŝin. - Ji prausia ją.

    Viena moteris prausia kitą moterį.

  • Ŝi lavas sin. - Ji prausiasi.

    Viena moteris pati prausiasi. Ŝi ir sin rodo tą patį asmenį.

  • Ŝi vidas ŝian patrinon. - Ji mato jos motiną (kitos moters).

    Viena moteris mato kitos moters mamą.

  • Ŝi vidas sian patrinon. - Ji mato savo mamą.

    Viena moteris mato savo pačios mamą.

  • La virino serĉas ŝian filon. - Moteris ieško jos sūnaus.

    Moteris ieško kitos moters sūnaus.

  • La virino serĉas sian filon. - Moteris ieško savo sūnaus.

    Moteris ieško savo pačios sūnaus.

  • Li lavas lin. - Jis prausia jį.

    Vienas vyras prausia kitą vyrą.

  • Li lavas sin. - Jis prausiasi.

    Vienas vyras pats save prausia. Li ir sin rodo tą patį asmenį.

  • Ĝi lavas ĝin. - Jis prausia jį.

    Vienas gyvūnas prausia kitą (ar kitus).

  • Ĝi lavas sin. - Jis prausiasi.

    Vienas gyvūnas pats save prausia. Ĝi ir sin rodo tą patį gyvūną.

  • La hundo ludas per sia pilko. - Šuo žaidžia su savo kamuoliu.

    Šuo žaidžia su savo paties kamuoliu.

  • Ili lavas ilin. - Jie juos prausia.

    Viena žmonių ar gyvūnų grupė prausia kitą grupę.

  • Ili lavas sin. - Jie prausiasi.

    Viena grupė pati prausiasi. Ili ir sin rodo tą pačią grupę.

  • La naĝintoj ne trovas siajn vestaĵojn. - Plaukikai neranda savo rūbų.

    Plaukikai neranda savo pačių rūbų.

  • Oni ne forgesas facile sian unuan amon. - Pirmoji meilė lengvai nepamirštama.

Si negali būti veiksnys

Si niekada pats nebūna veiksniu, nei veiksnio dalimi, nes tada si reikštų "patį save". Lygiai taip pat sia negali būti veiksnio dalimi. Negalima sakyti: Si manĝas. Mi kaj si dancas. Petro kaj si fiŝkaptas. Mia kaj sia fratoj estas samklasanoj. Sia edzino estis kisata de li. Taigi nesakykite: Karlo kaj sia frato promenas en la parko. Jei taip pasakytume, tikriausiai būtų manoma, kad sia atstovauja Karlą, bet juk veiksnys yra ne Karlo, o Karlo kaj sia frato. Sakykite: Karlo kaj lia frato promenas en la parko. Bet galima vartoti si, kai sakinys štai taip pakeičiamas: Karlo kun sia frato promenas en la parko. Dabar veiksnys yra Karlo, o sia kaip tik jį ir atstovauja. Sakinio dalis kun sia frato yra ne veiksnio dalis, o kun-aplinkybė.

Si pasyviame sakinyje

Si ir sia atstovauja gramatinį veiksnį. Tai galioja ir pasyviuose sakiniuose, nors gramatinis veiksnys tokiuose sakiniuose nėra veikėjas:

  • Ŝi estas amata de siaj instruistinoj. - Ji yra mylima savo mokytojų.
  • Karlo estis akompanata de Petro al sia domo. = ...al la domo de Karlo. - Karlas buvo Petro palydėtas iki savo namo. = ...iki Karlo namo.
  • Karlo estis akompanata de Petro al lia domo. = ...al la domo de Petro. - Karlas buvo Petro palydėtas iki jo namo. = ...iki Petro namo.

  • Li sendas leteron al sia kuzo. → Letero estas sendata de li al lia (propra) kuzo. - Jis siunčia laišką savo pusbroliui. → Laiškas yra siunčiamas jo paties pusbroliui.

    Pasyviame sakinyje negalima sakyti al sia kuzo, nes tai reikštų "laiško pusbroliui".

Šalutinis sakinys

Šalutinio sakinio tarinys turi savo veiksnį. Jei šalutiniame sakinyje vartojamas si(a), jis visada atstovauja šalutinio sakinio veiksnį, o ne pagrindinio:

  • Elizabeto rigardis la viron, kiu kombis al si la harojn. - Elžbieta žvelgė į vyrą, kuris šukavosi plaukus.

    Vyras šukavo savo plaukus (ne Elžbietos). Si atstovauja kombis veiksnį, būtent kiu (ir kiu atstovauja vyrą).

  • Karlo kaj Petro diris, ke la infanoj jam vestis sin. - Karlas ir Petras pasakė, kad vaikai jau apsirengė.

    Vaikai patys apsirengė (ne aprengė Karlą ir Petrą).

  • Li vidis, ke la hundo ludas per sia pilko. - Jis matė, kad šuo žaidžia su savo kamuoliu.

    Kamuolys priklauso šuniui (šalutinio sakinio veiksnys).

  • Abimeleĥ, la reĝo de la Filiŝtoj, rigardis tra la fenestro, kaj vidis, ke Isaak amuziĝas kun sia edzino Rebeka. - Abimelechas, filistinų karalius, pažvelgė pro langą ir pamatė, kas Izaokas linksminasi su savo žmona Rebeka.

    Rebeka yra Izaoko žmona. Jei tai būtų Abimelecho žmona, būtų sakoma lia edzino.

  • Mia avo diris, ke li tre amis sian patrinon. - Mano senelis sakė, kad jis labai mylėjo savo motiną.

    Sian atstovauja amis veiksnį, li, kuris gali nurodyti mia avo, bet taip pat jis gali reikšti kitą vyrą.

Si negali pats būti veiksniu. Taip pat si negali būti šalutinio sakinio veiksniu, nei šalutio sakinio veiksnio dalimi, siekiant, kad si atstovautų pagrindinio sakinio veiksnį. Nevartojama: Karlo diris, ke si venos morgaŭ. Nei: Karlo diris, ke sia frato venos morgaŭ. Šalutiniame sakinyje si visada atstovauja paties šalutinio sakinio veiksnį. Reikia sakyti: Karlo diris, ke li venos... / ke lia frato venos... Taip pat nesakoma: Ŝi sentis, ke pluvas sur sin. Reikia sakyti: Ŝi sentis, ke pluvas sur ŝin.

Dalyvis su galūne -A yra tarsi šalutinis sakinys:

  • Li ekvidis la anĝelon de la Eternulo, starantan sur la vojo kun elingigita glavo en sia mano. - Jis išvydo Viešpaties angelą, stovintį kelyje su rankoje iškeltu kalaviju.

    Angelas stovėjo su kalaviju savo rankoje.

  • Karlo promenis kun virino vestita per sia plej bela vesto. - Karlas ėjo pasivaikščioti su moterimi, apsivilkusia savo pačiais gražiausiais rūbais.

    Ji buvo apsivilkusi savo pačiais gražiausiais rūbais.

Taip pat palyginamieji posakiai, pradedami žodžiais kiel arba ol yra tarsi šalutiniai sakiniai. Si tokiame palyginamajame posakyje atstovauja numanomo veiksmažodžio veiksnį:

  • Ŝi amas lin kiel sin mem. - Ji myli jį kaip pačią save.

    Ji myli jį, kaip myli pačią save.

  • Ŝi estas tiel saĝa kiel ŝia fratino. - Ji tokia išmintinga kaip jos sesuo.

    Taip pat ir jos sesuo išmintinga.

  • Li punis ilin same kiel siajn fratojn. - Jis juos nubaudė lygiai taip pat kaip savo brolius.

    Jis nubaudė ir savo brolius.

  • Ŝi amas lin pli ol sin mem. - Ji myli jį labiau nei save pačią.

    Ji myli jį labiau, nei myli save pačią.

  • Li estas pli aĝa ol lia frato. - Jis vyresnis už savo brolį.

    Jo brolis senas (bet mažiau).

Po daiktavardžio einantis jo sudėtinis epitetas ar aplinkybė gali būti traktuojami kaip šalutinis sakinys su numanomu veiksmažodžiu. Tada si gali atstovauti numanomo veiksmažodžio veiksnį. Šis veiksnys visada būna identiškas prieš tai esančiam daikatavardžiui. Tačiau dėl tokių sakinių vartojimo nėra vieningos nuomonės:

  • Ili vizitis muzeon faman pro siaj belaj pentraĵoj. = ...muzeon, kiu estas fama pro siaj belaj pentraĵoj. - Jie aplankė muziejų, garsų savo gražiais paveikslais. = ...muziejų, kuris garsus savo paveikslais.

    Paveikslai priklauso muziejui.

  • Picasso vizitis muzeon faman pro liaj pentraĵoj. = ...muzeon, kiu estas fama pro liaj pentraĵoj. - Picasso aplankė muziejų, garsėjantį jo paveikslais. = ...muziejų, kuris garsėjo jo paveikslais.

    Paveikslai yra Picasso.

  • Ŝi vidis soldaton kun sia pafilo en la mano. = ...soldaton, kiu staris kun sia pafilo en la mano. - Ji matė karį, su ginklu rankoje. = ...karį, kuris stovėjo su savo ginklu rankoje.

Bendratis

Jeigu si vartojamas kartu su veiksmažodžio bendratimi, si atstovauja numanomą bendraties veiksnį. Dažniausiai šis numanomas veiksnys yra toks pats kaip ir tarinio veiksnys, bet ne visada:

  • Ĉiu homo devas zorgi pri si mem. - Kiekvienas žmogus privalo pats savimi pasirūpinti.

    Si atstovauja žodžio zorgi veiksnį. Jis toks pat kaip devas veiksnys.

  • La sinjoro ordonis al la servisto vesti sin. - Ponas liepė tarnui apsirengti.

    Žodžio vesti numanomas veiksnys yra la servisto. Sin atstovauja tarną.

  • La sinjoro ordonis al la servisto vesti lin. - Ponas liepė tarnui jį aprengti.

    Tarnas turi ne pats apsirengti, bet aprengti kitą vyrą, tikėtina, kad poną.

Jei sakinyje nėra numanomo bendraties veiksnio ir jei jis visai nesvarbus, paprastai leidžiama si atstovauti tarinio veiksnį.

  • La reĝo sendis voki sian kuraciston. - Karalius pasiuntė pašaukti jo gydytoją.

    Žodžio voki numanomo veiksnio sakinyje nėra ir jis nesvarbus. Todėl sia gali atstovauti karalių. Pasiuntė pašaukti traktuojamas kaip vienas veiksmažodis, tik su vienu veiksniu, karaliumi.

  • La reĝo sendis la serviston voki lian kuraciston. - Karalius pasiuntė tarną pakviesti jo gydytoją.

    Čia yra žodžio voki veiksnys (tarnas). Jei sakytume sian kuraciston, tarnas turėtų pašaukti ne karaliaus, o savo paties gydytoją.

Veiksmo daiktavardis

Jei daiktavardis aiškiai veikiantis ir jei egzistuoja jo numanomas veiksnys, tada si turėtų atstovauti tą veiksnį. Tačiau taisyklės nėra nustatytos:

  • Petro pacience aŭskultis la plendadon de Karlo pri ĉiuj siaj problemoj. - Petras kantriai klausėsi Karlo skundų dėl visų jo problemų.

    Karlas skundėsi dėl visų savo problemų. Problemos yra Karlo (numanomas plendado veiksnys), ne Petro (aŭskultis veiksnys).

Kai sia eina prieš veikiantį daiktavardį ir pažymi veiksmą, jis visada atstovauja tarinio veiksnį:

  • Karlo rakontis al Eva pri sia vojaĝo al Azio. - Karlas pasakojo Evai apie savo kelionę į Aziją.

    Karlas keliavo į Aziją.

  • Karlo demandis al Eva pri ŝia vojaĝo al Eŭropo. - Karlas klausė Evos apie jos kelionę į Europą.

    Eva keliavo į Europą.

Si(a) idiomose (sustabarėjusiuose žodžių junginiuose)

Kai kuriose idiomose si(a) nepaklūsta įprastoms taisyklėms:

  • siatempe = "tuo laiku, tinkamu laiku". Kai siatempe turi šią reikšmę, visada sakoma siatempe nepriklausomai nuo veiksnio: Mi volis siatempe proponi regulon. Tiam mi donos al via lando pluvon siatempe.
  • Daiktavardis + en si = "...toks, koks yra". Kai kalbama apie šią ypatingą reikšmę, si vartojamas net jei susijęs dalykas nėra veiksnys: Se oni rigardas la aferon en si, oni vidas... = Se oni rigardas la aferon tia, kia ĝi estas...
Atgal į pradžią