Į turinį

Determinantai yra žodeliai, kurie eina prieš daiktavardinę sakinio dalį ir apibrėžia dalyko tapatybę. Svarbiausias determinantas yra žymimasis artikelis la.

La — žymimasis artikelis

Žodelis la rodo, kad kalbama apie tam tikrą dalyką, kurį žino kalbinamas asmuo.

Prie la nepridedamos galūnės, nei -J, nei -N:

  • la domo = tas tau žinomas namas
  • la bela junulino = ta tau žinoma mergina
  • la junulinoj = tos tau žinomos merginos
  • la altaj montoj = tie tau žinomi aukšti kalnai
  • la ruĝajn krajonojn = tuos tau žinomus raudonus pieštukus

Kai kuriais atvejais galima vartoti sutrumpintą formą su apostrofu l'.

La eina prieš kitus daiktavardžio epitetus. Jei yra prielinksnis, jis eina prieš la:

  • en la domo
  • ĉe la bela junulino
  • pri la altaj domoj

Asmenys

Kai kalbama apie asmenis (ne apie kategoriją), la reiškia, kad kalbantysis spėja, jog pašnekovui situacija žinoma. Tada la maždaug reiškia "tu žinai apie ką aš kalbu".

La (ar kito determinanto) nebuvimas reiškia, kad kalbantysis spėja, jog pašnekovas nežino apie kalbamą dalyką. Determinanto nebuvimas reiškia "tu nežinai, apie ką aš kalbu". Taip pat tai gali reikšti, kad tapatybė nėra svarbi. Taigi la nevartojimas yra lygiai taip pat svarbus kaip ir la vartojimas.

  • La rozo apartenas al Teodoro. - Ši rožė priklauso Teodorui.

    Kalbantysis įtaria, kad pašnekovas supranta, apie kurią rožę kalbama.

  • Al Teodoro apartenas rozo. - Teodorui priklauso rožė.

    Dabar kalbama apie rožę, kurios pašnekovas nežino.

  • Domo brulas! - Namas dega!

    Nuosavas namas dega, bet kalbantysis nėra tikras, ar pašnekovas žino, apie kurį namą kalbama, arba kalbantysis net ir pats nežino, kuris namas dega.

  • La domo brulas! - Šis namas dega!

    Kalbantysis nori pranešti, kad dabar dega tam tikras namas, kurį pašnekovas tariamai žino (galbūt jo namas).

  • Venis multaj gastoj al via festo, ĉu ne? - Į tavo šventę atvyko daug svečių, tiesa?

    Svečiai yra tam tikri individai, bet čia sakinio dalis daug svečių tik informuoja apie svečių kiekį. Jų tapatybė nėra svarbi.

Anksčiau minėta

Paprastai kažkas žinoma, nes jau anksčiau buvo paminėta. Tada la reiškia, kad vėl minima kažkas, apie ką buvo kalbėta anksčiau. La nevartojimas reiškia, kad pasakojama apie kažką nauja:

  • Mi havas grandan domon. La domo havas du etaĝojn. - Turiu didelį namą. Namas dviejų aukštų.

    Pirmą kartą minėdamas namą klausytojas dar nežino, apie kokį namą kalbama. Todėl kalbantysis nevartoja la. Minėdamas antrą kartą, kalbėtojas prideda la ir tokiu būdu parodo, kad kalbama apie ką tik paminėtą namą. Jei jis nevartotų la, klausytojas pamanytų, kad kalbamą apie kažkokį kitą namą apskritai, bet ne ką tik minėtą.

  • En tiu ĉi skatolo estas frukto. La frukto estas ronda. - Šioje dėžutėje yra vaisius. Jis apvalus.

    Pirmiausiai vaisius (be la) pristato naują dalyką. Taigi klausytojas sužino, kad dėžutėje yra vaisius. Po to kalbantysis gali toliau kalbėti apie tą patį vaisių sakydamas la frukto (tas vaisius).

  • Mi havas tri infanojn. La infanoj ofte ĝojigas min. - Turiu tris vaikus. Vaikai mane dažnai džiugina.

    La rodo, kad ir vėl kalbama apie jau minėtus vaikus.

  • Sur la strato iris tri viroj. Ili aspektis kiel friponoj. Subite la tri friponoj malaperis en bankon. Ŝajnis, ke la banko estas prirabota. - Gatve ėjo trys vyrai. Jie atrodė kaip sukčiai. Staiga trys sukčiai įsmuko į banką. Panašu, kad bankas bus apiplėštas.

    Po pirmo trijų vyrų ir to, kad jie atrodė kaip sukčiai paminėjimo, juos paprasčiausiai galima vadinti la (tri) friponoj. Sakinio dalis la (tri) friponoj tarnauja kaip būtent tų trijų vyrų asmenvardis. Po pirmo banko paminėjimo, galima jį vadinti la banko.

Nebūtina vartoti tuos pačius žodžius su la, kai kalbame apie tą patį dalyką:

  • Tre malproksime de ĉi tie loĝis reĝo, kiu havis dek unu filojn kaj unu filinon, Elizon. La dek unu fratoj iradis en la lernejon kun stelo sur la brusto kaj sabro ĉe la flanko. - Labai toli gyveno karalius, kuris turėjo vienuolika sūnų ir vieną dukterį, Elizą. Vienuolika brolių ėjo į mokyklą su žvaigžde ant krūtinės ir kalaviju prie šono.

    Nors nors jie pirmiausiai minimi kaip filoj, paskui juos galima vadinti la (dek unu) fratoj.

Netiesiogiai paminėta, nuspėjama

Dažnai kažkas yra žinoma, nes kitas anksčiau minėtas dalykas patvirtina jo ekzistavimą, arba nes klausytojas turi būtinas žinias apie supantį pasaulį:

  • Mi aĉetis aŭton, sed la motoro ne funkcias. - Nusipirkau automobilį, bet variklis neveikia.

    Pats variklis anksčiau nebuvo paminėtas, tik automobilis, bet kadangi kiekvienas automobilis paprastai turi variklį, klausytojas gali suprasti, kad kalbama apie ką tik pirkto automobilio variklį. Galima būtų sakyti ĝia motoro, kas būtų dar aiškiau.

  • Mi manĝas per la buŝo kaj flaras per la nazo. - Valgau burna, o užuodžiu nosimi.

    Klausytojas žino, kad kalbantysis yra žmogus ir kad žmogus turi burną bei nosį. Taigi la buŝo ir la nazo atitinka mia buŝo ir mia nazo. Galbūt net galima praleisti la, bet tada skambėtų taip, lyg kalbėtojas abejotų, kas klausytojas žino, jog žmogus turi burną ir nosį.

Išsamiai aprašyta

Sakinio dalis gali turėti epitetus ar papildinius, kurie padeda suprasti apie ką kalbama:

  • Jen kuŝas la ĉapelo de la patro. - Štai guli tėvo skrybėlė.

    Papildinys de la patro paaiškina, apie kokią skrybėlę kalbama. Mes suvokiame, kad egzistuoja tik viena tėvo skrybėlė. Jei nebūtų vartojamas la, mes darytume prielaidą, kad ji tik viena iš daugelio tėvo skrybėlių.

  • Por la hodiaŭa tago mi ricevis duoblan pagon. - Už šią dieną gavau dvigubą atlygį.

    Epitetas hodiaŭa paaiškina, apie kurią dieną kalbama.

  • Mi redonas al vi la monon, kiun vi pruntis al mi. - Gražinu tau pinigus, kuriuos buvai man paskolinęs.

    Šalutinis sakinys kiun vi pruntis al mi išsamiai paaiškina, apie kuriuos pinigus kalbama.

  • Mi vojaĝis al la urbo Pekino. - Keliavau į Pekino miestą.

    Pavadinimas Pekino aiškiai identifikuoja miestą.

Tiesiogiai matomas

Dalykas, apie kurį kalbama, gali būti žinomas todėl, kad klausytojas jį tiesiogiai mato ar kitaip pastebi:

  • La domo estas vere bela. - Namas tikrai gražus.

    Taip galima sakyti, kai abu pašnekovai mato tą namą.

  • La floroj odoras tre bone. - Gėlės labai kvepia.

    Taip galima sakyti, kai klausytojas pats mato ar užuodžia gėles, taigi lengvai supranta, apie kokias gėles kalbama.

Bendrai žinoma, unikalu

Dalykas gali būti žinomas, nes jis visiškai unikalus, nes egzistuoja tik vienas toks arba jis toks ypatingas, kad gali būti kalbama tik apie jį:

  • La ĉielo estas blua. - Dangus mėlynas.

    Visi žino, kad egzistuoja dangus. Taigi jį galima vadinti tiesiog la ĉielo.

  • La prezidanto de Usono diris, ke... - JAV prezidentas pranešė, kad...

    Kalbantysis mano, kad klausytojas žino, jog JAV turi prezidentą, ir tik vieną. Todėl galima jį vadinti tiesiog la prezidanto de Usono.

Rūšys

Dažnai daiktavardis vartojamas nurodant rūšį, norint pasakyti, koks kažkas yra. Tai galima padaryti įvairiais būdais: be la, su la, vienaskaitos ar daugiskaitos pagalba. Dažnai galima vartoti bet kuriuos kitus patinkančius būdus.

Kai kalbame apie rūšį, dažniausiai vartojamas determinantas. Į rūšį žiūrima tarsi į nežinomą individą arba kaip į individą, kurio tapatybė nesvarbi:

  • Leono estas besto. - Liūtas yra gyvūnas.

    Norima pasakyti, kad liūtas yra viena iš daugelio gyvūnų rūšių, ne augalų ar kita rūšis.

  • Rozo estas floro kaj kolombo estas birdo. - Rožė yra gėlė, o balandis - paukštis.

    Kalbama apie rūšis, ne individus.

  • Karlo estas kuracisto. - Karlas yra gydytojas.

    Žodis kuracisto ne identifikuoja, bet nurodo, kokia Karlo profesija.

  • Elizabeto estas patrino de tri infanoj. - Elžbieta yra trijų vaikų mama.

    Sakinio dalis patrino de tri infanoj ne parodo, kas yra Elžbieta, bet pasako, koks ji žmogus.

  • Akvo bolas je cent gradoj. - Vanduo užverda esant šimto laipsnių temperatūrai.

    Nekalbama apie tam tikrą vandenį, bet apie vandenį kaip medžiagą apskritai.

Kartais į rūšį žiūrima kaip į vieną žinomą individą ir vartojamas la. Tai gana dažnai pasitaiko formaliame ar filosofiniame stiliuje. Tais atvejais aiškiai kalbama apie visą rūšį:

  • La gitaro estas tre populara instrumento. - Gitara yra labai populiarus instrumentas.

    Instrumentų rūšis pristatoma taip, tasi būtų kalbama apie vieną žinomą instrumentą. Taip pat galima: Gitaro estas...

  • La kato preferas varman klimaton. - Katei labiau patinka šiltas klimatas.

    Gyvūnų rūšis pristatoma kaip vienas žinomas konkretus gyvūnas. Taip pat galima sakyti: Kato preferas...

  • La urso troviĝas kaj en Eŭropo kaj en Ameriko. - Meška sutinkama ir Europoje, ir Amerikoje.

    Posakis negalimas kalbant apie vieną mešką. Todėl negalima sakyti: Urso troviĝas kaj en Eŭropo kaj en Ameriko.

  • La saĝulo havas siajn okulojn en la kapo, kaj la malsaĝulo iras en mallumo. La saĝulo = ĉiuj saĝuloj. La malsaĝulo = ĉiuj malsaĝuloj. - Išmintingas turi akis galvoje, o kvailys klaidžioja tamsoje. Išmintingas = visi išmintingieji. Kvailys = visi kvailiai.

Jei daiktavardis eina vardine tarinio dalimi, nevartokite la, jei kalbama tik apie rūšį: Karlo estas advokato. Jeigu sakoma Karlo estas la advokato, tada tai reiškia "Karlas yra būtent tas advokatas, kurį tu pažįsti" arba "Karlas yra tas advokatas, apie kurį mes dabar kalbame" arba panašiai.

Jei kalbama apie skaičiuotiną dalyką, rūšį taip pat galima pristatyti daugiskaitinio žodžio pagalba. Kai kalbama apie rūšis, skirtumas tarp vienaskaitos ir daugiskaitos dažnai nesvarbus:

  • Leonoj estas bestoj. = Leono estas besto.
  • Rozoj estas floroj kaj kolomboj estas birdoj.
  • La leonoj estas bestoj.
  • La rozoj estas floroj kaj la kolomboj estas birdoj.

Kada la nevartojamas

Nevartokite la sakinio dalyje, kuri turi kitą determinantą. Kiti determinantai yra savybiniai įvardžiai, koreliatyvai su U, A arba ES, žodelis ambaŭ, ir pusiau žymimasis unu:

  • Mia dorso doloras. - Man skauda nugarą.

    Ne: La mia dorso doloras. (Bet galima la mia/via..., jei po to neina daiktavardis.)

  • Tiu domo estas granda. - Tas namas didelis.

    Ne: La tiu domo estas granda.

  • Ĉiuj gastoj jam venis. - Visi svečiai jau atvyko.

    Ne: Ĉiuj la gastoj jam venis. Nei: La ĉiuj gastoj jam venis.

  • Mi ŝatas ĉiajn legomojn. - Aš mėgstu visokias daržoves.

    Ne: Mi ŝatas la ĉiajn legomojn.

  • Kies gasto mi estas, ties feston mi festas. - Pas ką svečiuose esu, to šventę švenčiu.

    Ne: La kies gasto... la ties festo...

  • Mi legis ambaŭ librojn. - Perskaičiau abi knygas.

    Ne: Mi legis la ambaŭ librojn. Nei: Mi legis ambaŭ la librojn.

Nevartokite la prieš šauksmininką:

  • Kelnero, alportu al mi glason da biero! - Padavėjau, atneškite man bokalą alaus!

    Nesakykite: La kelnero, alportu...

La vietoj savybinio įvardžio

Dažnai vartojamas la vietoj savybinio įvardžio, jei iš konteksto aiškiai matyti, kas yra savininkas. Tai ypač dažnai nutinka, kai kalbama apie kūno dalis ir giminaičius:

  • Li levis la kapon. = Li levis sian kapon. - Jis pakėlė galvą. = Jis pakėlė savo galvą.
  • Mi montris per la fingro, kien li iru. = ...per mia fingro... - Pirštu parodžiau, kur jam eiti. = ...savo pirštu...
  • Ŝi lavis al si la piedojn. = Ŝi lavis siajn piedojn. - Ji sau nuprausė kojas. = Ji nusiprausė savo kojas.
  • Ĉu Karlo venis kun la patro? = ...kun sia patro? - Ar Karlas atvyko su tėvu? = ...su savo tėvu?
  • Diru al la patro, ke mi estas diligenta. La patro = mia patro (la patro de la parolanto)
    - Pasakyk tėvui, kad aš stropus. Tėvas = mano tėvas (kalbančiojo tėvas).

    Tačiau žodžiai Patro ir Patrino (su didžiąja raide) dažnai vartojami taip, tarsi jie būtų tikriniai vardai be la.

LaLa vietoj ĉiujĉiuj{4}

Kai nėra pavojaus nesuprasti, galima la vartoti vietoj ĉiuj:

  • La gastoj eksidis ĉe la tablo.Ĉiuj gastoj eksidis... - Svečiai susėdo prie stalo. ≈ Visi svečiai susėdo...
  • Ĉi-vespere la Angloj prezentos teatraĵon en la kongresejo. La Anglojĉiuj Angloj. - Šį vakarą anglai pristatys spektaklį Kongresų salėje. Anglai ≈ visi anglai.

    Tačiau čia situacija (kongresas) susiaurina ĉiuj Angloj prasmę. Kalbama apie (daugiau ar mažiau) visus anglus, dalyvaujančius kongrese, o ne apie visus pasaulio anglus.

La prieš kalbų pavadinimus

La vartojamas prieš kalbų pavadinimus, kurie sudaryti iš būdvardžio ir žodžio lingvo (dažnai savaime suprantamo). La vartojamas todėl, kad į kalbą žiūrima kaip į unikalų dalyką: la Angla (lingvo), la Ĉina (lingvo), la Nederlanda (lingvo) ir t.p.. Bet nevartokite la su tomis nedaugeliu kalbų, kurios turi savo daiktavardinį pavadinimą, pvz. Esperanto, Sanskrito, Ido, Volapuko ir t.t.

La prieš plej ir malplej

Kai sakoma plej arba malplej, paprasatai kalbama apie kažką unikalaus ir tada vartojamas la:

  • La malfeliĉa infano forkuris kaj kaŝis sin en la plej proksima arbaro. - Nelaimingas vaikas pabėgo ir pasislėpė artimiausiame miške.
  • Li estas tre kredema: eĉ la plej nekredeblajn aferojn, kiujn rakontas al li la plej nekredindaj homoj, li tuj kredas. - Jis labai patiklus: jis tuoj patiki pačiais neįtikinamiausiais dalykais, kuriuos pasakoja mažiausiai pasitikėjimo verti žmonės.

Jei lyginami du individai ar dvi grupės, paprastai vartojamas la (mal)pli vietoj la (mal)plej:

  • Unu vidvino havis du filinojn. La pli maljuna [filino] estis tiel simila al la patrino per sia karaktero kaj vizaĝo, ke ĉiu, kiu ŝin vidis, povis pensi, ke li vidas la patrinon. - Viena našlė turėjo dvio dukras. Vyresnioji [dukra] savo charakteriu ir išvaizda buvo tokia panaši į motiną, kad kiekvienas, ją pamatęs galėjo pamanyti, kad mato būtent ją.

Kartais plej ne rodo kažką unikalaus, o tik aukščiausią savybės ar būdo laipsnį. Tada la nevartojamas:

  • vulpo plej ruza fine estas kaptata. - Net pats gudriausias vilkas galų gale sugaunamas.

    Nekalbama apie tam tikrą žinomą vilką, o apie bet kurį labai gudrų vilką.

  • Li estas plej laca en la mateno. - Labiausiai pavargęs jis būna ryte.

    Čia nelyginami skirtingi žmonės, bet lyginami skirtingi to paties žmogaus nuovargiai skirtingu laiku.

  • Kiu venas plej frue, sidas plej ĝue. - Kas ateina anksčiausiai, džiaugiasi labiausiai.

    Plej eina ne prieš daiktavardinę sakinio dalį, o prieveiksminę.

La su tikriniais vardais

Nevartokite la su žodžiu, kuris pats yra tikrinis vardas:

  • Pasintjare mi vojaĝis al Kanado. - Pernai keliavau į Kanadą.

    Nesakykite: ...al la Kanado.

  • Kie estas Francisko? - Kur Franciskas?

    Nesakykite: Kie estas la Francisko?

Su įprastiniais žodžiais, kurie tapo tikriniais, la paprastai vartojamas, nes tokie žodžiai patys savęs neapibrėžia:

  • Kaj tiam la Nokto diris: "Tenu vin dekstre kaj eniru en la malluman pinarbaron, mi vidis, ke tien foriris la Morto kun via malgranda infano." - O tada Naktis tarė: "Pasuk į dešinę ir įženk į tamsų mišką, mačiau, kad ten nuėjo Mirtis su tavo mažu vaikeliu".

    Pasakoje naktis ir mirtis yra tarsi žmonės su tikriniais vardais (tą rodo rašyba didžiąja raide), bet nokto ir morto yra paprasti daiktavardžiai, todėl jiems reikalingas la.

Kai paprastas tikrinis vardas turi būdvardį kaip epitetą, ir kai tas būdvardis pats nėra tikrinio vardo dalis, paprastai vartojamas la.

  • Duoble montriĝis la bildo de Venero, de la surtera Venero. - Dukart pasirodė Venera, žemiškoji Venera.

    Venera yra tikrinis deivės vardas. Pirmiausiai Venera pasirodo be la, kaip reikalauja pagrindinės paprastų tikrinių vardų taisyklės. Paskui atsiranda epitetas surtera, todėl reikia vartoti žymimąjį artikelį la. Atrodo, lyg būtų kalbama apie dvi skirtingas Veneras, dangiškąją Venerą ir žemiškąją.

  • Ĉiuj konas Londonon, la ĉefurbon de Britio, sed ne ĉiuj konas la aliajn Londonojn en Usono kaj Kanado. - Visi žino Londoną, Britanijos sostinę, bet ne visi žino kitus Londonus JAV ir Kanadoje.

    Londono neturi la. Tačiau posakis aliaj Londonoj turi epitetą aliaj, taigi taip pat gauna la.

  • Multaj vizitis Londonon, la ĉefurbon de Britio, sed mi vizitis ankaŭ aliajn Londonojn. - Daugelis aplankė Londoną, Britanijos sostinę, bet aš buvau ir kituose Londonuose.

    Taip pat ir čia Londono turi epitetą, bet la nesakomas, nes nekalbama apie visus kitus Londonus, ir klausytojas negali žinoti, apie kuriuos Londonus tiksliai kalbama.

Kiti determinantai nei la gali atsirasti prieš visus tikrinius vardus, bet tik retais atvejais yra tokių posakių būtinybė:

  • Ha, tie vi estas, mia Elizabeto! - Ak, štai kur tu, mano Elžbieta!
  • Ĉu vi sentas teruron antaŭ tiu Karolo? - Ar tu bijai to Karlo?

Pusiau žymimasis unu

Kai kuriose kalbose vartojamas tam tikras nežymimasis artikelis, kuris dažnai panašus į skaitvardį unu. Tačiau Esperanto kalboje nežymimasis artikelis visai neegzistuoja, bet kartais pavartojamas unu kaip pusiau žymimasis artikelis. Tas unu rodo ne skaičių, bet individualumą. Jis rodo, kad kalbama apie tai, kas nežinoma klausytojui, bet žinoma kalbančiajam:

  • Unu vidvino havis du filinojn. - Viena našlė turėjo dvi dukteris.

    Pasakos pradžia. Kol kas tik pasakotojas žino apie našlę.

  • Unu vesperon fariĝis granda uragano. - Vieną vakarą kilo didelis uraganas.

Tačiau pusiau žymimasis artikelis unu niekada nėra būtinas. Tai tik niuansas, vartojamas pagal poreikį.

Atgal į pradžią